Spalvoto gyvenimo akimirkos

Pastaruoju metu kažkaip vis nebuvo laiko ir labai didelio noro kažką brūkštelėti, bet prieš kelias dienas pamačiau įtakingiausių Lietuvos žurnalistų dešimtukus ir tai mane supykdė.

Dešimtukai yra du. Pirmąjį sudarė ekspertų komisiją, o antrąjį - paprasti žmonės, dalyvavę apklausoje nuo 15 iki 75 metų.

Taigi 60 ekspertų dešimtukas:

1.Rimvydas Valatka
2.Artūras Račas
3.Rita Miliūtė
4.Edmundas Jakilaitis
5.Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
6.Indrė Makaraitytė
7.Virginijus Savukynas
8.Rolandas Barysas
9.Vitas Tomkus
10.Aurimas Perednis

Turbūt daugelis pažįsta šiuo žmonės ir čia nėra labai dėl ko ginčytis. Pats dirbu žiniasklaidoje ir daugiau mažiau sutinku su šiuo dešimtuku. Tačiau žmonių sudarytas TOP‘as sukėlė pykti ne tik mano, bet ir kolegų, o jis atrodo štai taip:

1.Rūta Grinevičiūtė-Janutienė
2.Rūta Mikelkevičiūtė
3.Kristupas Krivickas
4.Edita Mildažytė
5.Algimantas Čekuolis
6.Audronė Kudabienė
7.Egidijus Knispelis
8.Rita Miliūtė
9.Henrikas Vaitiekūnas
10.Palmira Galkontaitė

Turbūt pradėkime nuo to, kad pono Valatkos, kuris ekspertų nuomone yra pirmas (!!!) nėra kitame dešimtuke (!!!). Tas pats ir su antroje pozicijoje esančiu BNS vadovu Raču. Gerai, kad nors Rita Miliūtė pateko į dešimtuką ir jame užėmė „garbingą” aštuntą vietą. Tačiau pastaroji pateko tik todėl, kad ją matome per televiziją.

Grinevičiūtė, Mikelkevičiūtė ir Krivickas - įtakingiausi žurnalistai, pasak apklaustųjų. Juokinga, ar ne? Nuo kada jie tapo įtakingais? Turbūt nuo tada, kai juos ėmė rodyti TV3 ir jie pradėjo kalbėti apie visuomenės bėdas, rodyti vėl ir vėl apie Kedį. Ir iš vis, nuo kada Mikelkevičiūtė tapo žurnaliste? Ji tik pokalbių laidą veda, kurioje neleidžia net savo pašnekovams prasižioti.
Toliau irgi linksma - Mildažytė. Kokia ji įtaką daro pavyzdžiui politikams? Sėdi ant savo pintos sofos ir klauso kitų žmonių bėdas. „Bėdų turgus” turbūt nuo šiol yra vienas įtakingiausių dalykų. Portalas Lrytas.lt ar BNS, pasak paprastų žmonių, ne iš tolo neprilygsta tai laidai.

Knispelis jo žmona Galkontaitė ir Vaitiekūnas dar užsiima tiriamąja žurnalistika, tai Čekuolis prie arbatos puodelių pasakoja apie pasaulį. Sutinku, jo laidos tikrai vertingos ir įdomios, o jis pats labai protingas žmogus, bet kur čia ĮTAKA?

Grįžtant prie Valatkos ir Račo tai turbūt nemažai žmonių jų gatvėje nepažintų. Jeigu Valatkos veidą dar galima buvo matyti Lrytas.lt portalo aktualijose, tai Račas tik kartais šmėkšteli televizijos laidose, kur kalbama apie žiniasklaidos problemas. Išvada paprasta - žmonės aklai tiki televizija. Jeigu jau Krivickas užstoja Venskienę ir Kedį, vadinasi jis labai geras ir turi didelę ĮTAKĄ Lietuvoje.

Mažiau besidomintiems turbūt Monika Garbačiauskaitė-Budrienė nieko nesako, o ji yra penkta. Tai užtenka pasakyti tiek, kad ji yra DELFI vyriausiojo redaktorė. O, manau, tuo viskas pasakyta.

Veikiausiai mūsų tautai dar reikia laiko, kad išmokėtų atskirti, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kaimo žmonės ir toliau Mildažytę dievins, o atėję į Lrytas.lt ir pamatę Valatkos veidą galvos, kad dar vienas pamišėlis parašė nesąmoningą BLOG‘ą. Nors Valatkos rašiniai sulaukdavo laabai daug komentarų ir prieštaringų vertinimų.

Įdomu, ar ateis diena, kai žmonės supras, kad ne viskas, ką rodo televizija, yra tiesa.

Sprendimai - juos priimame kasdien ir dažnai. Kartais jie būni sunkesni, kartais lengvesni, o kartais tiesiog patys nesuprasdami tai padarome. Sprendimai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Prisipažinsiu, dažnai gyvenime bijojau priimti nepopuliarius sprendimus. Na čia tie, po kurių sulauki neigiamo atoveiksmio. Visgi įvyko persilaužymas mano gyvenime ir sugebėjau priimti keletą drąsių sprendimų, kurie buvo tik į naudą.

Pirmasis įvyko maždaug prieš pusantrų metų, kai nutraukiau savo draugystės melodramą, kuri tęsėsi labai ilgai. Daugybė skyrybų, daugybė pykčių. Atėjo laikas trenkti kumščiu per stalą ir pasakyti „baigta”. Sprendimas buvo naudingas.

Toliau sekė dar vienas sprendimas - maždaug prieš beveik dvejus metus. Reikėjo nutraukti dar vienus santykius, nes atstumas ir žmogaus trūkumas šalia kliudė. Sprendimas nepopuliarus, bet teisingas. Tuo metu man tai atrodė teisingausia.

Dabar tokioje pat padėtyje atsidūrė mano geriausias draugas. Jis tikrai nebemyli savo panelės ir turi priimti sprendimą skirtis su ja. Viskas nėra labai lengva, nes jie kartu atvažiavę iš kito miesto į Vilnių ir gyvena kartu. Buitiniai dalykai ir jos finansai priverčia jį kažko imtis.

Įdomiausia tai, kad jis delsia, o kuo toliau, tuo sunkiau bus priimti sprendimą, kuris gerokai pakeis jų gyvenimus. Bet šiuo atveju, atsižvelgus į aplinkybes, skyrybos yra neišvengiamos. Nebent… nebent ji sugebės pasikeisti gerokai, o jo baimė pasieks kritinę ribą.

Ką tokiu atveju daryčiau aš? Priimčiau nepopuliarų sprendimą. Ką jau esu padaręs. Kartais reikia turėti „tvirtus kiaušinius” ir parodyti juos. Tiesiog gyvenimas yra toks dalykas, kur reikia reaguoti į susidariusią situaciją.

Aš žinau, kad jeigu man bus blogai, nesvarbu, kur kas ir kaip, aš priimsiu vienokį ar kitokį sprendimą. Tegu jis būna nepopuliarus, bet aš žinau, kad rytojus visada išauš šviesesnis ir geresnis nei vakarykštė diena, o laikas gydo žaizdas.

Nebijokime priimti sprendimus, nes niekada negali žinoti, ar sugaištos dienos, valandos ar minutės neturės didelės įtakos tavo gyvenimui.

Liepos 18, pirmadienio rytas ir rugsėjo 18, sekmadienio vakaras. Iš pažiūros šios datos nieko bendro tarpusavyje neturi. Taip yra daugeliui, bet man jos žymi pradžios ir pabaigos taškus.

Viskas prasidėjo saulėtą vidurvasario rytą, kai iškeliavome į pirmąją Lietuvos rinktinės treniruotę Druskininkuose. Tuomet atrodė, kad iki čempionato pradžios dar daug laiko, laukia daug darbo sekant rinktinės gyvenimą, lankantis treniruotėse, skubant pateikti interviu, nuotraukas, vaizdo medžiagą ir kitas naujienas.

Laikas bėgo greitai, treniruotes keitė kitos treniruotės, draugiškas rungtynes - kitos draugiškos. Dirbti reikėjo ir naktimis, ir dienomis. Puikiai pamenu, kai po draugiško mačo Ispanijoje, kuris pasibaigė prieš 1 valandą, laukiau kol atsiųs interviu AUDIO įrašus, kad surašyti tekstą, tačiau nusprendžiau prigulti pusvalandžiui. Užmigau. Prabundu - 3 valandą. Griebi kompiuterį, kol jis užsikrauna prabundi ir pirmyn rašyti tekstų. Ir ne šiaip rašyti, o gražiai, be klaidų, kad skaitytojai ryte rastų.

Buvo ir ilgų kelionių, kuomet ketvirtadienį Vilnius-Klaipėda-Vilnius, o jau šeštadienį viską pakartoji dar kartą.

Kol Kęstutis Kemzūra savo interviu pasakodavo vis žvilgčiodavau į diktofoną, nes matau, jog jau kalba 6 minutes ir nebaigia kalbėti. Ką tai reiškia? Daug šifravimo. O turint omenyje, kad laukia dar dviejų žaidėjų interviu - dar daugiau darbo.

Taip nejučiomis atėjo ir Europos čempionatas. Rugpjūčio 29 dieną susikroviau lagaminą, nes keliavau… į Panevėžį. Lagaminas lyg į Turkiją, tačiau kelionė kur kas artimesnė ir ne malonumų ieškoti.

Lūžio taškas įvyko rugpjūčio 30 dieną, kai vos atvykus į Panevėžį skubėjome į „Aukštaitijos” sporto rūmus, kur Lietuvos rinktinės treniruotei baigiantis kalbinomės Šarūną Jasikevičių. Nuo jo pasakojimų apie lietuviškus kvapus pro langą iki finalo laikas prabėgo labai greitai.

Savaitė Panevėžyje pradžioje tiksėjo lėtokai, tačiau „Skype‘o” užrašai apie tai, kiek dienų done, o kiek left palengvindavo tą laukimą. Galiausiai po 7 done - 0 left iškeliavome į Vilnių - antrąjį etapą.

Vos penkias dienas „Siemens” arenoje trukusios kovos buvo tarsi sapnas - viskas greitai ir sklandžiai. Tuomet ir dienotvarkė būdavo kaip Panevėžyje: miegas, arena, miegas, arena…

Galiausiai atėjo laikas paskutiniam etapui - Kaunui. Antradienį pasiekęs laikinąją sostinę žinojau, kad jau nedaug yra likę, todėl kažkaip išgyvensime.

Kaunas pasitiko bauginančiai. Darbo rastas butas atrodė kaip iš siaubo filmų - remontas nedarytas 50 metų, vonia surūdijusi, tualete vanduo nenusileidžia, virtuvėje šaldytuve pasikorusi pelė. Na gerai, šito nebuvo. Nors tiek sveikinu šeimininkus.

Iš to buto sprukome taip greitai, kaip tik buvo įmanoma. Gerai, kad kolegos draugas užsiima butų nuoma ir gavome neblogą butą. Tiesa, ten irgi buvo ne rūmai. Butas baigtas remontuoti ir ruošiamas būti nakvynės namais, todėl baldų nebuvo beveik, tik lovos ir čiužiniai, vietoj užuolaidų langus uždengėme čiužiniais, nes buvo pirmas aukštas ir visi viską galėjo matyti. Trumpai sakant, sąlygos ne pačios nuostabiausios.

Galiausiai trečiadienį galima buvo krautis daiktus ir keliauti namo. Kodėl? Nes makedonai laimėjo. Po šių rungtynių čempionatas buvo praktiškai baigtas.

Prisimenu, kad įdėjau tekstą ir pasibaigus rungtynėms dar 5 minutes negalėjau suprasti, kas įvyko. Kol vieni kolegos sėdėjo susiėmę už galvos, kiti bėgo į „mix” zoną, kur kalbino žaidėjus. Dar kiti - tiesiog verkė. Spaudos konferencijoje visi Lietuvos žurnalistai sėdėjo nuleidę galvas, o užsieniečiai pusę lūpos šypsojosi. Ne, jie tai darė ne dėl asmeninės neapykantos lietuviams. Tiesiog visada yra taip, kad visi nemėgsta šeimininkų. Kodėl? Nes jie išsirenka sau patogų rungtynių laiką, gyvena atskirame viešbutyje ir susikuria sau geriausias sąlygas. Kolega prisiminė, kaip po 2007 metų Europos čempionato finalo, kuriame rusai patiesė šeimininkus ispanus, visi džiūgavo.

Rugsėjo 15. Juoda diena. Savijauta prasta, nes buvau peršalęs, o ir nuotaikos nėra, nes vakar pralaimėjome. Nėra nuotaikos ne man vienam. Visi kolegos sėdi ir stebi rungtynes, nes reikia jas žiūrėti. Visgi net po pergalės prieš slovėnus visi vis dar linksniavo žodžius „Makedonija” ir „Ilievskis”. Dar ir „Jasikevičius” bei „Kemzūra”. Kai kurie net drįsdavo pralaimėjimą pavadinti gėda.

Penktadienis 20 valanda 30 minučių. Paskutinė rinktinės treniruotė. „Žalgirio” treniruočių salėje juntamos atsisveikinimo nuotaikos. Pasibaigus pratyboms salėje kaip mat žaidėjų nebeliko. Taip nebuvo niekada iki šiol, nes visada dar likdavo ir savo metimą tobulindavo Rimantas Kaukėnas, Š. Jasikevičius ar kiti. Dabar to nebuvo. Visi žinojo, kad sužaidžia su graikais ir gali keliauti, kur nori.

Šeštadienis. Sužaistas paskutinis mačas, surašyti paskutiniai interviu. Tuomet kilo mintis, kad galima važiuoti namo, ko mes čia dar sėdime, bet negalėjau, nes fotografas dar turėjo paveiksluoti finalą. Kai su kolegomis pasidalinau mintimis, kad norėčiau jau būti namie, jie manęs nesuprato, kaip čia aš finalo nenoriu pažiūrėti. Turbūt ne aš vienas norėjau būti namie.

Sekmadienis, paskutinė diena. Lietuvos žiniasklaidos sumažėjo trečdaliu. Kur visi? Išvažiavo namo, jiems finalas geras ir per televizorių. Sėdėdami su kolega vis sakėme: „Liko šeši kėliniai”, „Liko du kėliniai”. Netrukus neliko nė vieno kėlinio - ispanai laimėjo, viskas baigta.

Laukdamas trenerių ir žaidėjų spaudos konferencijoje pamačiau atėjusį organizacinio komiteto ryšiams su visuomene vadovą. Jo veide buvo šypsena, kuri sakė, kad viskas pagaliau baigta. Tiems žmonėms tos 19 dienų buvo įtempčiausios gyvenime.

Tik grįžus iš spaudos konferencijos pamačiau, kad savanoriai ir techninis personalas ardo žiniasklaidos tribūną. Vestuvės dar nesibaigė, o vaišės jau nuimamos nuo stalo.

Surašiau paskutinį interviu. Jis buvo su ispanu Serge‘u Ibaka. Simboliška, bet būtent jo pavardę dažniausiai linksniavome, nes Serge‘as buvo mėgstamiausias fotografo žaidėjas.

Išeidami iš „Žalgirio” arenos paskutinį kartą su kolega paskandavome „Ibaka, Ibaka, Ibaka” ir nuo pat Panevėžio dainuotą „Polska, beli černovi.”

Du mėnesiai gyvenant rinktinės ritmu prabėgo labai greitai. Europos čempionatas baigėsi ir neaišku, ar dar kažkada sugrįš į mūsų šalį. Gal ir gerai, įdomiau būtų dirbti užsienyje, kartu kažką pamatant naujo ir turint žymiai didesnius dienpinigius.

P. S. Vertėtų pasakyti, kad labiausiai pirmenybes primins ne oficialus himnas, o amerikiečių reperių parašyta daina apie Joną Valančiūną, kurią kasdien bent jau po kartą padainuodavom: „Too much potential - Jonas Valančiūnas.”

Praėjusios savaitės pabaigoje atėjo ilgai lauktas įvykis - „FIBA Europe” pradėjo tvirtinti arba atmetinėti akreditacijos prašymus į Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje.

Penktadienį pirmieji žmonės gavo laiškus, kad jų prašymai atmesti. Tuomet pasipylė jų pikti laiškai federacijai, tačiau gavus sąrašą visų norėjusių patekti į mačus Panevėžyje supratau, kodėl daug jų negavo.

Iš gauti akreditaciją mačams Panevėžyje užsiregistravo 326 žurnalistai, operatoriai, fotografai. Ir čia vien lietuviai. Skaičius yra beprotiškai didelis, o pažvelgus į sąrašą tiesiog suima juokas.

Lietuviai nebūtų lietuviais, jeigu nesinaudotų proga. Maždaug 60 procentų sąrašo žmonių naudojosi tokia taisykle: jeigu jau dirbu žiniasklaidoje, tai reikia eiti nemokamai pažiūrėti krepšinį, vis tiek nėra ką veikti.

Labiausiai juoką kelia „Playboy” ir „Autoledi” noras „rašyti” apie Europos čempionatą. Net neverta minėti, kaip vos po kelis šimtus lankytojų per dieną turintys mėgėjiški krepšinio naujienų portalai (juos taip net pavadinti nelabai galima) užregistravo po 3-4 žmonės. Naivuoliai.

Jeigu vaikų noras pamatyti krepšinį dar pateisinamas, tai LRT ir 15 min.lt elgesys nesuprantamas. Pirmieji akreditavo 11 korespondentų ir 4 operatorius. Turbūt visa televizija turi tiek korespondentų. Tuo tarpu portalas 15 min.lt nepasikuklino įrašyti 5 fotografų, 6 žurnalistų ir 2 operatorių. Įdomiausia, kad iš 6 žurnalistų net 3 neturi nieko bendro su krepšiniu. Kaip vėliau sakė žurnalistė iš to portalo, „tiesiog norėjo krepšinį pažiūrėti „nachaliavai.”

„Dzūkų žinios” nusprendė, kad jiems kovos Alytuje netinka ir delegavo du žurnalistus, „Pamarys”, „Panevėžio balsas” ir kiti panašūs laikraštukai taip pat labai norėjo nušviesti įvykius Europos čempionate. Įdomiausia, kad net Vilniaus „Lietuvos ryto” klubo žmonės nori pradėti rašyti apie Europos čempionatą.

Džiugu, kad dauguma tų, kurie norėjo tiesiog nemokamai pažiūrėti krepšinį, pamatė elektroniniame pašte, kad jų prašymai gauti akreditaciją atmesti. Nors žinau, kad yra ir tokių, kurie prasmuko, nors net neketina nieko rašyti, filmuoti ar fotografuoti.

Kaip bebūtų, lietuviai lieka lietuviais - jie visada bando išnaudoti visas terpes, kur tik galima įlysti ir nesvarbu, ar tu esi rašęs apie krepšinį, ar ne. Svarbu bandyti. Turbūt daugelis jų nesitikėjo, kad sąrašas bus paviešintas ir kai kurioms redakcijoms teks raudonuoti prieš kolegas.

P. S. tikrai nepavydžiu niekam, jeigu taip manote, aš akreditaciją gavau visam čempionatui.

Gerai nusiteikęs pradėjau dar vieną darbo savaitę, nes savaitgalį gerai pailsėjau, išsimiegojau, kitaip tariant pasikroviau baterijas. Žinoma visada būna dalykai, kurie sugadina nuotaiką ar šiaip supykdo. Šį kartą tai buvo mano draugo panelės įstojimas į kolegiją.

Jeigu pasakojant istoriją nuo pradžių, tai žmogus egzaminus išlaikė tragiškai - 7 procentai lietuvių, 6 - anglų, 12 - matematika, 33 - istorija. Gal viskas būtų gerai, bet ji norėjo gauti nemokamą vietą Vilniuje.

„Nesąmonė”, - pasakiau aš.

„Ji įstos ir viskas bus gerai”, - įsitikinęs buvo mano kolega ir jos vaikinas Donatas.

„Optimistai…”, - pagalvojau.

Na ir ką manote? Ogi per pirmąjį stojimą mergina negavo nemokamos vietos. Atrodo viskas teisinga - blogi balai - nėra vietos nemokamos. Atėjo antras ratas. Sekmadienį skaitydamas, kur liko laisvos vietos pastebėjau, jog kolegijose yra labai daug nemokamų vietų būtent ten, kur ji nori - finansai, ekonomika ir kažkas panašaus.

Beveik buvau įsitikinęs, kad per antrą stojimą ji tikrai negaus nemokamos vietos, bet.. ji gavo vietą NEMOKAMĄ.

„Tarptautinė Teisės ir Verslo Aukštoji Mokykla, reklamos vadyba”, - tokį užrašą ji gali užsirašyti savo „Facebooko” profilyje. „Facebooko”, kuriame turbūt nesilankė nuo tada, kai paskelbė pirmojo turo rezultatus ir visi pradėjo skelbti, jog įstojo ten ar ten.

Kodėl aš piktas? Todėl, kad teisybės visiškai nėra. Žmogus dvylika metų mokykloje mokėsi labai prastai. Jos egzaminų rezultatai atspindėjo jos žinių bagažą, bet ji turėdama minimaliai jų sugebėjo gauti nemokamą vietą antroje pagal gerumą Vilniaus kolegijoje.

Iš karto prisiminiau žmones, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje nemokamas mokslas yra sunkiai prieinamas. Ei, žmonės, jūs gal iš kosmoso? Šios panelės pavyzdys puikiai iliustruoja, kad reikia mažiau verkti. Žmogus išlaikė egzaminus apgailėtinai ir gauna nemokamą vietą. Ji turi šansą gauti bakalaurą nesumokėjus nė cento, nors mokykloje nagus lakavosi. Apskritai man, rašto žmogui, yra pikta, kaip žmogus būdamas lietuviu sugeba iš savo kalbos egzamino gauti 7 procentus.

Ir pabaigai nuraminsiu visus - man tikrai nėra gaila, kad ji įstojo ir tikrai jai nepavydžiu, nes mano vienas egzaminas surinko daugiau procentų nei jos 4. Tiesiog, esu žmogus, kuris mėgsta teisingumą ir eina už teisingumą. Kaip sakydavo mano treneris: „Kamuolys niekada nemeluoja.” Tikiuosi egzamino rezultatai irgi.

Senokai čia nebuvau, turbūt įkvėpimo nebuvo. Visgi reikės kada susėsti ir parašyti keletą blogų apie praėjusio laikotarpio įvykius. Tiesą pasakius, nieko labai ypatingo neįvyko, bet vis tiek…

Šį kartą peršoksiu tą laiką ir papasakosiu vakar dienos pokalbį, po kurio mes su draugu buvome visiškai apstulbę.

Po koncerto Vilniuje su draugu patraukėme į kavinę išgerti po taurę vyno, tiesiog gražus vakaras, ką namie veiksi. Ten sutikau savo pažįstamą, ji neseniai grįžo į erasmuso Prancūzijoje.

Ji pasisiūlė prisėsti prie mūsų ir pradėjome kalbėtis. Kol aš gurkšnojau vieną vyno taurę, ji spėjo išgerti 3 ar 4 ir tuomet liežuvėlis visiškai atsirišo. Ir taip žinojau, kad ji pagarsėjus kaip panelė, kuri dažnai „duoda” vaikinams, bet tai pranoko mano lūkesčius:

- Aš nenoriu gyventi Lietuvoje. Neįsivaizduoju savęs Lietuvoje, kai baigsiu mokslus. Gerai, kad liko metai ir galėsiu išvažiuoti.
- Kodėl?, - nustebęs paklausiau.
- Čia žmonės per daug susivaržę.
- Tą prasme?
- Turiu omenyje seksą. Prancūzijoje viskas paprasčiau - ir žmonės „lengvesni”, ir kitaip žiūri į paneles.
- Suprask, užsieniečiai į tave žiūri kaip į mėsą, o lietuviai galbūt norėtų rimtesnių santykių.
- Man pirmiausia vaikinas turi būti geras lovoje. Jeigu jis ten manęs nesugeba patenkinti, vadinasi su juo daugiau nieko nebus.
- Tu pradedi rinktis vaikiną pagal lovą?
- (Pauzė). Viskas priklauso nuo situacijos. Kartais būna, kad prabusi ryte nepamenu vaikino vardo. Vienos nakties nuotykiai man patinka. Po jų pradedi galvoti, kas nors išeis ar ne.
- Bet niekada neišeina…
- Nelaikyk manęs paskutine kekše (Juokiasi). Geriau jau jokių santykių nei prasti. O tu neturi seksualinių poreikių?
- Turiu, bet nepuolu miegoti su visom iš eilės.
- Aš ir nemiegu su visais. Tiesiog jeigu vaikinas tuo metu mane labai traukia, why not?
- Na matai gal ir why not, bet, kas per daug, tas nesveika.
- Aš to ir nedarau per daug.
- Bet ar tu nesijauti kekše?

Ir čia mano draugas įsiterpia į pokalbį, nes pamato, kad situacija jau po truputį darosi nekontroliuojama. Tuo ši tema ir pasibaigė. O gaila, nes norėjosi sužinoti, ar ji jaučiasi kekše, o gal ji tai žino, bet tas nerūpi.

Šią istoriją papasakojau todėl, kad man įdomi ir jūsų nuomonė. Ar tikrai jos požiūris geras, nes sprendžiant iš jos kalbos atrodo, jog ji viską daro gerai, o sakykime aš, kuris nemėgsta vienos nakties nuotykių, esu kažkoks nenormalus.

Gyvenimas klostosi taip, kaip nulemta likimo - taip pasakytų daugelis bobučių ar šiaip likimu tikinčiu žmonių. Nesakau, kad aš likimu netikiu, bet yra dalykai, kur pats žmogus priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus padaro savo gyvenimui labai didelę įtaką ir vėliau kažką pakeisti būna labai sunku. Dar blogiau, kai padaryti blogus sprendimus skatina mylimi žmonės. Būna ir taip, bet viskas nuo pradžių.

Mano draugas karjeros ir išsimokslinimo prasme padarė daug klaidingų sprendimų, o tai jam skaudžiai atsiliepia dabar. Pirmasis - neteisingas mokyklos pasirinkimas.

Baigėme pradinę mokyklą kartu. Aš likau mokytis vietinėje pagrindinėje, o jis perėmė į prastą reputaciją turinčią mokyklą. Kol aš gerai mokiausi 5-7 klasėse, jis ritosi žemyn: bloga kompanija, rūkymas, alkoholis ir pabėgimai iš pamokų. Galiausiai atėjo 8 klasė ir aš nusprendžiau kelti sparnus iš savo gana žemo mokymo lygio mokyklos į kitą ir draugo mama paprašė eiti pas jį į klasę. Tiesiog šiaip, kad padėčiau pagerinti rezultatus. To reikėjo tam, nes po 8 klasių geriausius mokinius kėlė į naują gimnaziją.

Atėjo rugsėjis, prasidėjo mokslai. Atsisėdome viename suole, buvo lyg senas sugrįžimas. Buvome geriausi draugai, todėl likusi nostalgija nuo 4 klasės liko ir sėdėjimas kartu buvo fainas. Draugas lyg ir bandė mokytis (arba nusirašinėti nuo manęs), tačiau sekėsi tai prastai. Kodėl? Nes nesugebėdavo ateiti į pamokas arba iš jų nepabėgti. Blogiausia, kai jis būdavo pamokose, bet išsikalinėdavo ir jau šiuo atveju negalėjau padėti net aš. Geriausias pavyzdys buvo etikos pamoka. Sėdime o jis sako: „Mokytoja, jeigu jūs man parašote neįskaitą už šią pamoką, tai aš nieko nedarysiu. Gerai?” Kas beliko mokytojai, ji sutiko. Jis tiesiog sėdėjo suole, tyčiojosi iš klasioko, cigaretes skaičiavo ir t.t. Koks viso to rezultatas? Aš išėjau į gimnaziją, o jis po 10 klasės išėjo į profesinę mokyklą. Beje, „profkė” buvo antras blogas žingsnis.

Trečio klaidingo žingsnio ilgai laukti nereikėjo. Po dviejų metų baigęs statybininkų „profkę” galėjo tęsti mokslus. Jūs patys žinote, kad geras meistras niekad neprapuola. Nuolat kažkam prireikia padažyti sienas ar klijuoti plyteles. Deja, bet jis pasirinko kitą kelią - išėjo į kolegiją - pradėjo studijuoti finansus. Viskas būtų gerai, bet iš matematikos mokyklinio egzamino pakartotinės sesijos jis gavo vos keturis. Geras finansininkas užaugs.

Tokį žingsnį jį paskatino priimti mergina. Ji - ISM studentė. Be abejo, juk statybininkui draugui su ISM ekonomikos studente yra tikrai „nelygis”. Oj, čia turbūt turėjo būti atvirkščiai. Nors gal ne.. Esmė, kad jis pasirinko bevertes finansų studijas su beverčiu diplomu nei mažiau solidų, bet gerai apmokamą darbą.

Kas dabar? Dabar jis baigia antrą kursą. Vietoj to, kad, kaip jo buvę grupiokai dirbtų kažkur darbų vykdytojo padėjėju ar specialistu, jis bando apdrausti žmones gyvybės draudimu. Rezultatas - 2 mėnesiai ir 1 sutartis, kuri lygi 450 litų. Tiesa, ir tai vienintelė sutartis sudaryti su pačiu savimi.

Galbūt šio fakto būčiau neminėjęs, tačiau pats draugas su nostalgija kalbėjo, kad buvo sutikęs draugą, kuris dabar dirba statybose, savaitgaliais „chaltūrina” klodamas plyteles ir per mėnesį uždirba 3-4 tūkstančius, kai tuo tarpu jis vietoj tokių pinigų turi apskritą nulį.

Trys klaidingi žingsniai ir rezultatas kol kas toks. Žinoma, linkiu, kad jis taptų didžiu ekonomistu ir dirbtų garsiame banke, tuomet tie klaidingi viražai bus privedę prie teisingo kelio, bet turbūt ne aš vienas manau, kad taip neatsitiks.

Trečiadienį vakare nusprendžiau išvažiuoti pasivažinėti dviračiu, kad pravėdinčiau galvą. Važiavau pro Bažnyčią ir užtikau labai įdomų pokalbį.

Prie Bažnyčios ant šaligatvio važinėjosi berniukas su riedlente. Bažnyčioje vyko mišios, veikiausiai kažką laidoja, nes matėsi tolumoje vainikai. Kol suaugę meldėsi, vaikai ganėsi po pievelę, esančią šalia pastato.

Trys mergaitės vaikštinėjo po pievelę ir kažką kalbėjosi apie močiutę, kol viena (atrodo vyriausia, nes buvo didžiausia) pamatė berniuką su riedlente. Priėjusi prie tvoros ji pasisveikino su berniuku. Va tada nusprendžiau sustoti už kampo ir pasiklausyti.

Mergaitė: Tu čia gyveni?
Berniukas: Taip, o tu?
M: Aš ne, atvažiavau su tėveliais. O kiek tau metų?
B: Man dešimt.

Čia trumpam nutrauksiu dialogą. Visas vaizdas priminė filmą apie vaikus: mergaitė ir berniukas skirtingose tvoros pusėse, už mergaitės dvi draugės kiek atsitraukusios, o berniukas drovus. Labai droviai stovi ir riedlentę laiko už nugaros.

M: O man devyni. O tu moki riedlente važinėti?
B: Moku, bet dar nelabai, mokausi. Važiuosiu prie Baltojo tilto važinėti, mama sakė vešis mane šeštadienį.
M: O aš šokius lankau ir groju dūdele. O tu lankai kažką?
B: Ne, aš kompiuteriu žaidžiu.
M: Man mama sake, kad visi berniukai žaidžia, todėl vėliau užauga lėčiau nei mergaitės.
B: O aš greitai užaugsiu.
M: O galiu atvažiuoti pažiūrėti, kaip važinėti riedlente?
B: Gali, bet aš dar nelabai moku.
M: Tai aš tik pažiūrėsiu, gal mama mane atveš.

Ir.. ir jų pokalbį nutraukia iš Bažnyčios išėjusi mama.

Žavus pokalbis, primenantis vaikystę. Drovūs vaikai mezga gražią pažintį. Tik šį kartą kiek kitaip - mergaitė drąsi, o berniukas - drovus. Labiausiai žavi tai, kad jie galėjo kalbėtis būdami vienoje barikadų pusėje, nes į Bažnyčios kiemą galima įeiti pro čia pat esančius vartelius, tačiau berniukas to nesiryžo padaryti. Galbūt šeštadienį prie Baltojo tilto susitiks.

Gegužės pradžia, už lango lyja, šalta ir tik žali medžiai bei žolė šnabžda, kad vasara artėja. O vasara - atostogos. Tos išsvajotos atostogos, kai nieko neveiksi, tik gulėsi kažkur ir ilsiesi.

Vis galvojau, kad šiais metais susikrausiu lagaminą, pasiimsiu 10 dienų kelionę su viskas įskaičiuota į Turkiją ir gulėsiu prie baseino, gersiu, valgysiu ir deginsiuosi. Jūra, saulė ir poilsis, ko daugiau reikia.

Niekada net nekilo mintis, kad norėčiau atostogas praleisti Lietuvoje. Jau tikrai nevažiuočiau į Palangą ar Šventąją, kur vanduo purvinas, poilsiautojai šaltukai iš Lietuvos ir jokios ramybės, ar kažko įdomesnio.

Visgi vakar teko apsilankyti vienoje vietoje, kur galėčiau praleisti savo atostogas. Viskas atrodo taip: sodyba šiek tiek už Šakių, didelis namas su keturiais miegamaisiais ir palydovine sistema, ežeras vos už 50 metrų (kuriame daug lydekų), krepšinio aikštelė, futbolo pievelė su vartais, puiki pirtis. Ko daugiau reikėtų geram poilsiui vasarą? Žinoma, tik geros kompanijos. Smagu būtų savaitėlę praleisti su dar 5-6 draugais toje sodyboje. Veiklos tikrai netrūktų.

Aišku, kai reikės rinktis atostogas, lengviau bus įsigyti kelialapį į Turkiją su viskas įskaičiuota nei gauti tą sodybą ir surinkti tiek draugų savaitės atostogoms. Visi žmonės šiais laikais yra per daug užsiėmę, kad bent jau savaitei kažkur dingtų iš akiračio.